Song of Solomon 4
1 [Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži! Tavo akys kaip balandžių, slepiamos šydo! Tavo garbanos plasta kaip kaimenė ožkų, besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.
2 Tavo dantys kaip kaimenė nukirptų avių, lipančių iš maudyklos. Kiekviena jų turi po dvynę, nė vienos nėra vienišos.
3 Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas, o tavo burna graži. Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo.
4 Tavo kaklas tarsi Dovydo bokštas, pastatytas ginklams laikyti. Tūkstančiai skydų kabo jame; visi jie – galiūnų.
5 Dvi tavo krūtys tarsi du stirniukai, gazelės dvyniai, besiganantys tarp lelijų.
6 Kol diena atvėsus ir pabėgę šešėliai, aš eisiu prie miros kalno, prie smilkalų kalvos.
7 Visa tu graži, mano meile, nėra tavyje dėmės.
8 Ateik iš Libano, mano sužadėtine, ateik iš Libano. Nusileisk nuo Amanos viršūnės, nuo Senyro ir Hermono viršūnių, iš liūtų urvų, iš leopardų kalnų.
9 Tu sužavėjai mano širdį, seserie sužadėtine! Sužavėjai mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių brangakmeniu.
10 Kokia graži tavo meilė, seserie sužadėtine! Tavo meilė saldesnė už vyną, o tepalai kvapesni už visus kvepalus!
11 Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu.
12 Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis.
13 Tu – malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius, henos gėles ir nardo žiedus,
14 nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais, mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais.
15 Tu – sodo šaltinis, gyvojo vandens versmė iš Libano tekančios srovės!
16 [Ji:] Pabusk, šiaurės vėjau! Ateik, pietų vėjau! Padvelk į mano sodą, tepasklinda plačiai jo kvapai! Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių.